Šią savaitę netekome:
3 puodelių,
1 lėkštės,
1 virdulio ir
1 gaidelio iš mano vaikystės knygos “Du gaideliai” .
…Ilsėkis, gaideli, ramybėje, tu bent milijoną kartų išgirdai:
“Du gaideliai du gaideliai baltus žirnius kūlė”.
Tikriausiai pavargai… ilgėsiuos tavęs, kaip ir tos krištolinės vazos, kuri dužo dar prieš savaitę…
O jei rimtai… vaikai – lyg uraganai įbėgantys ne tik į mūsų gyvenimus, tačiau ir į kambarius, kuriuose tvarka sunaikinama akimirkos tikslumu. O dar tas noras naikinti, na, tiksliau Pažinti. Tas noras pažinti naikinant visus daiktus…
Žaisti su savo žaislais vaikams neįdomu. Įdomiau kažką kepti tikroje keptuvėje ir. žinoma, su tikrais produktais. Tada virtuvė maloniai paskęsta miltų šleife, net kost kost kaip langus reikia praverti žiemą.
Manasis 16 mėnesių zuikis tikra mamytės “pagalba”. Šluoti grindų ir valyti stalų jam nebeužtenka. Dabar jis nori plauti indus. Nesvarbu, jog indai dūžta, o dėl vandens avarijų meldžiuosi neužliesianti kaimynės brangiųjų lubų, tačiau jis NORI. Nori taip, kaip Nori visi vaikai.
O vaikų norus pildyti būtina (aišku proto ribose), bent tada, kai jie maži… nes tas didelis didelis mūsų pasaulis dar ne kartą sudaužys mažųjų svajones. O mes, tėvai, tas dužusias svajones, lyg tas vazos šukes, bandysime lipdyti. Gal šiek tiek kreivai ir nelygiai, bet mes bandysime… Bandysime įkvėpti nenuleisti rankų. Nes kai skauda jiems, skauda ir mums. Mokysime, jog prieš kiekvieną vaivorykštę būna audra, o pasauliui uždarius duris, Dievas atidarys langą.
Na, nes mes, tėvai, tie patys užaugę vaikai, su kažkada dužusiomis svajonėmis ir tik neseniai supratę, jog viena didžiausių jų svajonių čia pat… rankose laikantys dar vieną “kažkaip” sudužusį puodelį.
Beje, su šv.Velykomis!
